Artėjant Naujiesiems metams norisi peržvelgti praėjusius metus, viduje pasidaryti generalinę tvarką, išrūšiuoti patirtis, sukauptus jausmus, padėkoti, pasidžiaugti, palikti tai, kas gyvybiška ir teikia džiaugsmo ir atsisakyti to, kas nereikalinga, pasidovanoti sielos šventę pabūti su savimi ir pakeliauti vidinio pasaulio labirintais. Teko pabūti šventinėje studijos  “Menas Būti” Gongų meditacijoje (šventės nuotraukų galerija čia). Gongų garsas nukėlė į save, visas kūnas vibravo, o siela skriejo į tas vietas, kuriose turėjo pabūti. Ritualiniai maorių šokiai, talentingos Justinos klasikiniai indiški šokiai bei nepaprastai skanios žalios mitybos vaišės-buvo šventinio vakaro dovanos.
Linkiu, kad Naujaisiais 2012 metais, jūsų dienos būtų pripildytos meilės….meilės sau, artimui, ramios būties ir džiaugsmo žiburių. Kai peržvelgiu savo gyvenimą, matau, kad didžiausi stebuklai vyksta tuomet, kai atsiduodu gyvenimo tėkmei, įsilieju į gyvenimo srautą kaip upės srovė. Pats gyvenimas, Dievas žino geriau nei mes, ką padovanoti, kokias patirtis ir pamokas suteikti, tik būkime pasiruošę jas priimti…Sakralios šventės širdyje ir spalvingų metų:) Nuoširdžiai, Kristina

imbieriniai meduoliai

Šiandien susikūriau sau šventę:)  Visą dieną skyriau sau ir dariau tik tai, kas patinka…Pradėjau nuo pasivaikščiojimo po žiemai besiruošiantį parką, tokį gaivų ir kvapnų, sklidiną pušų ošimo, upės tėkmės ir vis dar besigirdinčių paukšių čiulbėjimo…Vėliau sušildžiau kūną kvapnioje rožių vonioje jausdama, kaip paneriu į vandens skaidrumą. Tuomet žiūrėjau nuostabų filmą “Angelų miestas” ir kepiau imbierinius meduolius, minkydama, liesdama ir dekoruodama juos, dėjau visą savo meilę, šilumą ir Kalėdinį jaukumą. “Angelų miestas” priminė, kaip gera būti žmogumi, gebėti jausti, lytėti, uosti, patirti visas emocijas ir visą apimančią meilę. Kaip gera prisiminti ir kasdien padėkoti už visas dienos dovanas, už visus sutiktus žmones, už Dievo palaimą. Kaip gera turėti artimus, su kuriais galime viskuo pasidalinti. Linkiu, kad jūsų širdyje apsigyventų šventė, kad rastumėte laiko sau, tikrajam aš, kad jūsų sielos dainuotų, o kūnai patirtų tikrą gyvenimo šviesos puotą. Daug daug jaukumo ir stebuklingų akimirkų. Su meile, Kristina

Lago di Garda, paskendęs rūkuose, vakaro misterija…

Nakties paslaptis atokiame Borghetto miestelyje, kur pasitiko Mincio upės šniokštimas, Scaligero pilies amžių dvasia, Visconteo tiltas. Ši vieta dvelkia tokia romantika ir paslaptimi, kad nesinorėjo iš ten išvykti. Vos keletas namų ir apartamentų (vienas jų-”Il Borghetto”), kelios itin jaukios kavinės ir restoranėliai. Kai užsukome į “Antiko Locanda Mincio” restoraną, mus pasitiko senovės freskos ir piešiniai bei nepaprastas, skvarbių akių ir išlaikyto tono šeimininkas. Gaila, kad prieš tai buvome pavakarieniavę, atmosfera pasirodė tokia ypatinga, kad tikrai ten sugrįžime, galbūt vasarą, kuomet bus galima mėgautis šios vietos dvasia, tiesiog sėdint prie staliukų lauke ir klausant upės garsų. Rekomenduoju!:)

Dalinuosi akimirkomis iš nepaprasto šokio ir muzikos spektaklio “Moters Kelias”, kurio režisierė ir spektaklio muzikos kūrėja- Andrė Pabarčiūtė, labai įkvepianti Mūza ir šiuolaikinė Deivė.
Buvau išsiilgusi meno, kuris suteikia pozityvių emocijų, įkvėpimo, šviesos…O dar mano mylima Moters tema, likau visiškai sužavėta idėja, jos perteikimu, gyliu ir jausmu…Muzika, video instaliacijos, šokis ir kostiumai paliko labai stiprų įspūdį.  Andrė savo menu primena apie mūsų moterų prigimtines galias, talentus, harmonijos puoselėjimą su savimi, gamta ir pasauliu, ėjimą širdies keliu… Daugiau apie spektaklį

Užkopusi į Zalcburgo miesto kalną, pasitikau mistinį ir nuostabų rytą. Šviesos spinduliai veržėsi pro eglių šakas, rytinis rūkas kabėjo virš miesto, jaučiausi tarsi skrisčiau virš debesų. Kvapą gniaužianti patirtis. Dievinu gamtos stebuklus ir kūrėjo dovanas:)

Atvykusi į Zalcburgą šį lapkritį, supratau, kad tai vienas iš Europos miestų, kuris man nepaprastai patinka. Šis miestas labai žavus ir jaukus, su romantiškais parkais, tiltais, upėmis, supančiais kalnais, dvelkiantis kompozitorių (Mocarto ir kitų) dvasia, pilnas jaukių kavinukių, kuriose skanaujamas Mocarto ir Sacher tortai, koncertų salių, o nuo lapkričio pabaigos ir kalėdinių mugių šurmulio. Žmonės čia nuostabūs-”kalniečiai” paprastai tokie ir būna, draugiški ir norintys padėti. Šį rytą ieškojau tako, kad pakilčiau apžiūrėti panoramos, vienuolynų ir bažnyčių, ir diedukas, kalbantis tik vokiškai visaip aiškino, rankų gestais, vokiečių kalba, net dūsaudamas iš norėjimo padėti.  Ir susikalbėjome, kelią radau:) Kai užkopiau į vienuolyną, panoramos nepamačiau, nes visur tvyrojo rūkai, tačiau kojos nuvedė į nepaprastai mažą bažnytėlę ant kalno, kur buvau visiškai viena, maldoje, tyloje, džiaugsme su Aukščiausiuoju. Zalcburgas padovanojo daug nepaprastų akimirkų, tad dalinuosi. Tikiuosi kažkiek bent vaizdais pakeliausi kartu su manimi:)